Gimiau ir augau Vilniuje. Čia gyvenu iki šiol. Rašyti visada sekėsi, dar kai mokiausi mokykloje. Pradžia buvo eilėraščiai, žinoma, apie meilę. Labai gaila, bet jų neišsaugojau

Daug kas klausia, kodėl pradėjau rašyti, bet į šį klausimą atsakyti sunku. Todėl, kad patiko rašyti, todėl, kad mėgau svajoti ir gal būt neturėjau su kuo tomis svajonėmis ir fantazijomis dalintis. Todėl, kad patiko pabėgti į išsigalvotą pasaulį ir jame gyventi bei būti kuo tik panorėjus. Žodžiu esu nepataisoma svajoklė, kuri tiki, kad svajonės pildosi.

Gyvenime daug teko patirti – ir gero, ir nelabai. Esu ištekėjusi antrą kartą, turiu tris vaikus. Tai mano džiaugsmas ir paguoda. Mano giminė labai plati. Mama yra kilusi iš septynių vaikų šeimos, tad tetų ir dėdžių turiu daug. O taip pat ir pusbrolių bei pusseserių. Tačiau link meno yra linkusi tik mano šeima. Mano mama tapė ant drobės aliejiniais dažais, buvo surengusi kelias parodas savo gimtajame miestelyje Žasliuose. Greičiausiai viskas, kas susiję su rašymu, paveldėjau iš mamytės, kuri išmokė mane svajoti, matyti grožį ir jį perteikti popieriaus lape. Labai gaila, bet pernai ji paliko mane ir šį pasaulį. Buvo sunku sugrįšti prie rašymo. Kartais atrodė, kad turiu perlipti per save, kad paimčiau tušinuką į rankas. Bet tas sunkus periodas leido suprasti, kad niekada nenustosiu rašiusi, nes tai yra tapę mano gyvastimi. Negaliu būti rami, jei galvoje sukasi mintys, o aš jų neperkeliu ant popieriaus lapo.

Tikiuosi ir toliau džiuginsiu savo skaitytojus naujomis istorijomis. Nes meilė – tai gyvenimo variklis. Tad mylėkite gyvenime, mylėkite knygose, mylėkite save…“  O aš stengsiuosi, kad mano knygų veikėjai išgyventų kuo daugiau kvapą gniaužiančių nuotykių ir nepaprastų meilės istorijų – Andrėja